Vidutinis biuro darbuotojas per dieną sėdi apie devynias–dešimt valandų. Sudėjus miegą, tai reiškia, kad didžiąją paros dalį žmogaus kūnas praleidžia dviejose pozose – gulint ir sėdint. Ir jei apie miegą galvojame daug, tai apie sėdėjimą – beveik niekada. O būtent jis tyliai formuoja mūsų savijautą, nugaros sveikatą ir net nuotaiką.
Sėdėjimas nėra poilsis
Intuityviai atrodo, kad sėdėti – reiškia ilsėtis. Bet kūnui ilgas statiškas sėdėjimas yra apkrova. Raumenys, laikantys stuburą, įsitempia, kraujotaka lėtėja, o tam tikros kūno dalys valandų valandas patiria vienodą spaudimą. Todėl po ilgos darbo dienos jautiesi pavargęs, net jei fiziškai beveik nejudėjai.
Problema ne pačiame sėdėjime, o jo nekintamume. Kūnas sukurtas judėti, keisti pozą, persiskirstyti apkrovą. Kai aštuonias valandas sėdime vienodai, atimame iš jo šitą natūralų ritmą.
Kur slypi tikrasis skirtumas
Daug kas mano, kad savijautą prie stalo lemia charakteris ar ištvermė. Realiai kur kas daugiau lemia tai, ant ko sėdime. Prasta atrama nugarai verčia kūną nuolat kompensuoti, o tai ir yra tas nematomas nuovargio šaltinis.
Todėl renkantis darbo vietą pirmiausia verta pagalvoti ne apie stalo dydį, o apie tai, kuo remsis nugara. Geros biuro kėdės skiriasi nuo prastų ne kaina ir ne išvaizda, o tuo, kad jos leidžia kūnui keisti padėtį, palaiko juosmenį ir neverčia raumenų dirbti ten, kur to nereikia.
Ženklai, kad darbo vieta tau nedraugiška
Kūnas duoda signalus anksčiau, nei atsiranda rimtų problemų. Verta į juos įsiklausyti:
- Po darbo dienos jauti įtampą sprande ir pečiuose.
- Kas kelias minutes nesąmoningai keiti pozą, bandydamas rasti patogesnę.
- Juosmenį pradeda skaudėti jau po pietų.
- Vakare jautiesi labiau pavargęs, nei pateisintų atlikti darbai.
Jei atpažįsti bent porą šių ženklų, greičiausiai problema ne tavyje, o darbo vietos sąrangoje.
Judėjimas svarbesnis už „tobulą pozą”
Įdomu tai, kad nėra vienos idealios sėdėsenos, kurioje reikėtų sustingti visai dienai. Sveikatos požiūriu geriausia poza – kita poza. Tai reiškia, kad net ir geriausioje kėdėje verta reguliariai atsistoti, pasivaikščioti, prasitiesti.
Paprasta taisyklė: kas trisdešimt–keturiasdešimt minučių bent trumpam pakeisti padėtį. Atsinešti vandens, atsistoti pokalbio telefonu metu, nueiti iki kolegos vietoj laiško. Šie mažuliukai judesiai per dieną susideda į reikšmingą skirtumą.
Maži pokyčiai, didelis skirtumas
Įdomiausia tai, kad savijautai pagerinti dažnai nereikia jokių didelių permainų. Užtenka kelių smulkmenų, kurios per dieną susideda į apčiuopiamą skirtumą.
Pavyzdžiui, telefono skambučius galima priiminėti stovint ar vaikštant. Vandens butelį verta laikyti ne ant stalo, o kiek toliau – kad tektų atsikelti. Pietų pertrauką geriausia praleisti ne prie to paties ekrano, o bent trumpai pajudant. Šie įpročiai neatima nė minutės darbo laiko, bet grąžina kūnui tai, ko jam labiausiai trūksta – judėjimą.
Dar vienas dažnai pamirštamas dalykas – akys. Ilgas žvilgsnis į ekraną vargina ne tik regą, bet ir bendrą būseną. Paprasta taisyklė: kas dvidešimt minučių kelioms sekundėms pažvelgti į tolį. Tai atpalaiduoja akių raumenis ir kartu tampa mažute pauze visam kūnui.
Ką pakeisti jau šiandien
Nebūtina iškart keisti visos darbo vietos. Keli žingsniai duoda efektą greitai:
Sureguliuok sėdimąją vietą taip, kad pėdos remtųsi į grindis, o keliai būtų maždaug stačiu kampu. Ekraną pakelk iki akių lygio, kad nereikėtų lenkti sprando. Ir svarbiausia – įsivesk įprotį reguliariai atsikelti, net jei tam reikia telefone įsijungti priminimą.
Darbo vieta nėra smulkmena. Tai erdvė, kurioje praleidžiame trečdalį gyvenimo, ir kiekviena detalė joje kaupiasi – arba mūsų naudai, arba prieš mus. Kūnas nemoka kalbėti, bet moka priminti. Ir dažniausiai jis primena būtent tada, kai jau seniai buvo laikas kažką pakeisti. Geriau įsiklausyti anksčiau – kol tai dar tik nuovargis, o ne nuolatinis skausmas.
Ir dar viena mintis pabaigai: darbo vietos pertvarkymas dažnai atrodo kaip išlaida ar rūpestis, kurį lengva atidėti „vėlesniam laikui”. Bet kūnas šito atidėliojimo nepamiršta – jis skaičiuoja kiekvieną valandą. Todėl kuo anksčiau imiesi net mažiausio pokyčio, tuo mažiau vėliau tenka taisyti tai, ko buvo galima išvengti.